2021 06 11 Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedra

Nr. 840.

Apipav. A. Lubė. Ofsetas. Lape 50 pašto ženklų.Tiražas – 21 000. Spausdino ,,Baltijas Banknote SIA'' spaustuvė.

Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedros, dar vadinamos Skaisčiausios Dievo Motinos, architektūra pasižymi skirtingų istorinių ir kultūrinių elementų gausa. Ji pradėta statyti 1346 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos, Tverės kunigaikštytės Julijonos iniciatyva. Čia 1495 m. iškilmingai buvo sutikta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro nuotaka ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukra Elena.

Laikui bėgant pastatas nyko ir 1511–1522 m. LDK etmono Konstantino Ostrogiškio pastangomis buvo atstatytas. Soboro rūsiuose buvo sumūrytos laidojimo kriptos su nišomis karstams. Jose laidojo čia dirbusius metropolitus, kilmingus Vilniaus stačiatikius. Vienoje kriptoje palaidota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmona Elena. 1609 m. soboras perduotas unitams. 1610 m., 1716 m. ir 1748 m. vykę gaisrai soborą smarkiai apnaikino, todėl jis ne kartą atnaujintas. 1808 m. apleistas pastatas perduotas universitetui. 1810 m. pagal architekto Mykolo Angelo Šulco (1769–1812 m.) projektą pastato vidaus erdvė padalinta į du aukštus ir suskaidyta pertvaromis – įrengtas anatomikumas, universiteto auditorijos, biblioteka. Fasadams suteiktos klasicistinės formos. Pastatas dar kartą remontuotas 1830 m. pagal Karolio Podčašinskio projektą. 1842 m., uždarius Medicinos-chirurgijos akademiją, pastato paskirtis keitėsi – buvo įkurdintos kareivinės, vėliau arsenalas, archyvas, kalvė. 1865–1868 m. pagal architektų Nikolajaus Čiagino ir Aleksandro Rezanovo projektą pastatas vėl pritaikytas cerkvei. Perstatytas klasicistinių formų pastatas įgijo bizantiškas, gruzinų viduramžių architektūrą imituojančias formas. Perstatytame sobore 1867 m. lankėsi net Rusijos imperatorius Aleksandras II.

1990–1992 m. Evaldo Purlio atlikti architektūriniai tyrimai parodė, kad pastate išliko ir daug gotikos architektūros fragmentų. Paaiškėjo, jog 1864–1868 m. senasis mūras nebuvo sunaikintas: fasadai apmūryti ir užtinkuoti. Nuėmus tinką, atidengtos pastato gotikinės formos: kontraforsų liekanos, smailiaarkiai langai su apvadais. Restauravus gotikinius mūrus, pastato fasadai nudažyti baltai, kad bizantinės architektūros tūriai atsiskirtų nuo raudono mūro gotikos elementų. Todėl šiandieninis soboras gerokai skiriasi nuo N. Čiagino ir Aleksandro Rezanovo atstatytojo. Restauruotas pastatas ne tik praturtėjo atidengtais gotikos elementais, bet ir neprarado istorizmo laikotarpio bruožų.