2008 06 28 Blokas „LIETUVAI 1000 METŲ“ (Pašto ženklai išimti iš apyvartos)

1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo nepriklausomos valstybės kūrimo procesas. Vienas svarbiausių jo dalių buvo vykdomosios valdžios – Ministrų kabineto – sudarymas. 1918 m. lapkričio 11 d. Valstybės Tarybos prezidiumo pavedimu pirmąjį Lietuvos Respublikos ministrų kabinetą sudarė Augustinas Voldemaras (1883–1942). Į jį įėjo 9 ministrai, atstovavę svarbiausioms krašto gyvenimo sritims. Ir nors pirmasis Ministrų kabinetas gyvavo vos pusantro mėnesio, jis nulėmė vėlesnį vykdomosios valdžios ir jo demokratinės kaitos modelį.
Demokratinės respublikos teisinius pamatus padėjo visuotinių rinkimų metu 1920 m. balandžio 14–15 dienomis išrinktas Lietuvos Respublikos steigiamasis seimas. Jį sudarė 112 atstovų. Iki 1922 m. spalio 1 d. veikęs Steigiamasis Seimas priėmė daug esminių krašto gyvenimui įstatymų, tarp jų svarbiausią – Žemės reformos (1922 m. kovo 22 d.). Kartu jis padėjo ir moderniojo Lietuvos parlamentarizmo pagrindus.
Po nepriklausomybės kovų ir krašto vidaus gyvenimo normalizavimo svarbus buvo ir krašto bendro kultūrinio lygio kėlimas, nacionalinės inteligentijos ugdymas. Ši misija buvo patikėta 1922 m. vasario 16 d. Kaune įkurtam Lietuvos universitetui. Jis simboliškai pratęsė Vilniaus universiteto tradiciją ir tarpukariu buvo pagrindinė šalies aukštoji mokykla. Lietuvos universitete, nuo 1930 m. gavusiame Vytauto Didžiojo vardą, telkėsi žymiausi tarpukario Lietuvos mokslininkai.
Nuo XIII a. vokiečių valdytos baltiškos pajūrio teritorijos į šiaurę nuo Nemuno Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios valstybių koalicijos dėka tapo Klaipėdos kraštu, atskirtu nuo Vokietijos ir perduotu jų žinion. Maždaug pusė krašto gyventojų save laikė lietuviais, tai suteikė Lietuvai progą reikalauti prijungti šią teritoriją prie Lietuvos. 1923 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos politinėmis ir karinėmis priemonėmis įvykdytas Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos buvo drąsiausia tarpukario Lietuvos akcija. Jos rezultatai buvo oficialiai pripažinti Lietuvai 1923 m. vasario 16 d.
Klaipėdos krašto prijungimas Lietuvą pavertė jūrine valstybe, tačiau per amžius susiklosčiusi padėtis negalėjo greitai keistis be realaus krašto jungimosi į bendrą Lietuvos ūkį. Klaipėdos krašto plėtra buvo neįmanoma be krašto kelių sujungimo su Lietuvos transporto tinklu. 1932 m. Klaipėdos uostas per Šiaulius buvo sujungtas geležinkeliu. 1934–1938 m. tarp Klaipėdos ir laikinosios sostinės – Kauno nutiestas 195,5 km ilgio Žemaičių plentas. Tai leido Klaipėdos kraštą ekonomiškai integruoti į Lietuvos ūkinį gyvenimą.
Vilniaus kraštas buvo pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos prieštaravimų židinys tarpukario Lietuvoje. Iš jėgos pozicijų jis tuomet buvo išspręstas Lenkijos naudai, tačiau Lietuva niekuomet nesusitaikė su savo sostinės praradimu. Proga ją atgauti atsirado kilus Antrajam pasauliniam karui, kai Lenkiją užpuolė ir pasidalijo nacistinė Vokietija bei komunistinė Tarybų Sąjunga. Vilnių Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. teko priimti iš šį kraštą užėmusios Tarybų Sąjungos, kuri jai taip pat primetė ir savo karines įgulas. Pastarųjų atsiradimas Lietuvoje buvo krašto nepriklausomybės praradimo pradžia

Dail. I. Balakauskaitė.
497. Ofsetas. Popierius kreidinis.
Blokas 123x100. Ženklas 37,8x25,2 mm.Dant. 13,75x14.

– 1918 m. Pirmojo Lietuvos Respublikos ministrų kabineto sudarymas.
– 1920 m. Lietuvos respublikos steigiamojo seimo atidarymas..
– 1922 m. Lietuvos universiteto atkūrimas Kaune.
– 1923 m. Klaipėdos kraštas Lietuvos sudėtyje.
– 1939 m. Žemaičių plento atidarymas.
– 1939 m. Vilniaus atgavimas.

Tiražas: 0,025 mln. Spausdino „Österreichische Staatsdrukerei GmbH“ spaustuvė Austrijoje, Vienoje.